O tikim, kad darom tobulai!

Pasirašau už tai, kad darbuotojų samdymas ir atranka turi didžiausią įtaką rezultatams ir turbūt svarbiausias svertas, kuriuo vadovas gali pasinaudoti, tad tai neturėtų būti atiduodama kažkam kitam į rankas ir būtinai būsimas tiesioginis vadovas turi pats dalyvauti procese - kuo anksčiau įsitraukdamas - tuo geriau. Taip yra dėl to, kad pakeisti žmogaus būdą yra ypatingai sunku. Apie tai pasidalinsiu kitą kartą, bet nuoširdžiai rekomenduoju gerai atrinkti žmones.

Šiame poste tarsi pats sau prieštarauju - daryti neišmokom, bet svarbu dalyvauti - kodėl? Na pirmiausia tai, kad tik būsimas tiesioginis vadovas gerai supranta kokį darbą turės padaryti naujai priimtas žmogus ir už ką jis bus atsakingas, o jei vadovas to pats nežino - čia kita problema. O antra - nesvarbu kaip yra iš tiesų, bet jei pirmame pokalbyje jausis antipatija - tai laikui bėgant ji nemažės - tokiais atvejais reikėtų vengti susirišti. Sunku ką nors nuveikti, kai kiekvieną dieną eini kaip į dvikovą.

Dabar apie svarbesnį aspektą: ypatingai retas žmogus gali numatyti kito žmogaus ateities darbą - aš toks tikrai nesu, neapsigaukim - rekrūteriai ar kadrų skyrius - taip pat žmonės ir nieko magiško nedaro. Kaip juokauju - jei rekrūteriai mokėtų numatyti ateities performansą - nebūtų vestuvių arba skyrybų.

Darbo pokalbio metu yra spektaklis - tiek kandidatas tiek darbdavys piešia save iš gražiausios (tinkamiausios pusės), taip pat stengiasi per daug nepagražint, nes, jei teks dirbti kartu - viskas paaiškės anksčiau ar vėliau ir bait-and-switch taktika gali nepasiteisinti. Esu ne kartą dalyvavęs pokalbiuose, kur vadovai meluoja tiesiai į akis ir pasakoja nebūtus dalykus ir nesusimąsto, kad kandidatas į skyriaus vadovo vietą iš principo neturėtų būti visiškas lopas, kuriam galima makaronus sukabint ant ausų ir tikėtis, kad tai praslįs. Kompanijos akivaizdžiai supranta, kad keli kelių valandų pokalbiai nelabai ką reiškia ir papildomas patikrinimas yra dabar kasdienybė (bet nemanau, kad taip, kaip jis dabar daromas, duoda naudą, kurios tikimasi).

Kodėl taip yra? Na, nes žmonės, priklausomai nuo situacijų, gali keisti savo elgesną. Ypač, jei tos situacijos ekstremalios (susirgo vaikas, reikia pinigų operacijai).

Tai ką daryt? Jei pozicija tokia, kur galimybė padaryti nuostolį nelabai didelė (pvz aukšto vadovo) - tai imi į darbą ir žiūri kaip dirba. Jei pozicija tokia, kur gali padaryt nuostolį (pvz taksi vairuotojas) - tikrini kvalifikaciją, pasižiūri, kad nebūtų teistas už nuvežimą į mišką ir vėl duodi šansą padirbėt ir stebi.

Kodėl taip nedarom arba darom retai?

Na, nes kad ir kaip norėtume tuo tikėti - atleisti žmogų yra sunkiau, negu priimti į darbą, bet apie tai - kitą kartą.