Kodėl visi daro teisingai ir vis tiek pralaimi

Auditorija. Profesorius iškelia dešimt eurų ir sako: parduodu už didžiausią pasiūlymą, bet su viena sąlyga — kas pasiūlo antrą didžiausią kainą, ją vis tiek sumoka, nors ir nieko už tai negauna.
Studentai nusijuokia ir pradeda. Vienas pasiūlo eurą, kitas du. O kažkur ties devyniais nutinka keista situacija. Tu siūlai devynis, aš dešimt. Bet jei sustosiu ties dešimt, man apsimoka pasiūlyti vienuolika: pralaimėjęs atiduočiau devynis už nieką, o laimėjęs prarasiu tik vieną. Banknotas vertas dešimt, o kaina už jį jau perkopė dvidešimt.1
Profesorius susižeria pinigus. Niekas neapgaudinėjo. Visi skaičiavo teisingai.
Sąlyga, kurios negali atsisakyti
Auditorijoje gali tiesiog nežaisti. Sudėtingiau pasidaro tada, kai iš žaidimo nebeišeini.
Valstybės dotacijų konkursuose dažnai atsiranda tas pats efektas: organizacijos investuoja vis daugiau į paraiškų rengimą, nes negali sau leisti to nedaryti, kol konkurentai investuoja. Konkursas gali būti visiškai sąžiningas, ekspertai vertina ir laimėtoją skiria pagal kokybę, bet tai tik dar labiau viską įsuka. Paraiškos ilgėja, komandos auga, o pinigai, išleisti pralaimėtose paraiškose tiesiog sudega. Rezultatas: maždaug ketvirtadalis gautos dotacijos išeina vien paraiškos kaštams.2
Niekas nepadarė nieko blogo. Kiekvienas žingsnis buvo protingas atsakas į ankstesnį. Būtent dėl to sistema ir veikia taip, kaip veikia.
Pralošia dėl to, kad visi stengiasi pasiekti geriausio rezultato
Štai kur paslėpta tikroji bėda. Mes įpratę galvoti, kad jei rezultatas blogas, tai kažkas arba kvailas, arba nesąžiningas. Bet čia priešingai: visi protingi, visi nuoširdūs, kiekvienas daro savo darbą gerai, ir kaip tik dėl to bendrai pralošia visi.
Nuostolis glūdi ne žmonėse, o pačioje konstrukcijoje. Kai dešimt organizacijų varžosi dėl vieno milijono, blogiausiu atveju jos kartu išleidžia daugiau, nei vertas pats prizas. Kiekvienai atskirai tie kaštai atrodo racionalūs, nes alternatyva dažnai reiškia nelaimėti nieko. Viena laimi milijoną, devynios nurašo sąnaudas, o visa sistema lieka skurdesnė nei buvo. Ir tai nutinka ne nepaisant to, kad visi stengiasi, o todėl, kad visi stengiasi.
Tau nereikia jokio biudžeto iš Miesto, kad tai pamatytum. Užtenka metų pabaigos, kai komandos kovoja dėl kitų metų biudžeto eilučių. Užtenka kalibravimo posėdžio, kur vadovai dera dėl paaukštinimų krepšelio. Užtenka pirmadienio, kai trys komandos rašo tris pristatymus tam pačiam sprendimui, nes nė viena negali rizikuoti neateiti su savuoju. Tai sąžininga, konkurencinga ir daroma iš geriausių paskatų. Ir ketvirtadalis vertės sudega dar prieš tai, kai kažkas laimi.
Žinoma, kad ne pas tave
Tikėtina, kad dabar kyla bent viena iš kelių reakcijų: galbūt ne pas mane, gal skaičiai perdėti, gal tiesiog išimtinis atvejis. Nė viena iš jų nieko nekeičia, mes darysime ateityje taip, kaip darėme seniau.
Įskaitant mane. Aš irgi visa tai žinau, bet kitą ketvirtį vis tiek sėdėsiu prie tos pačios lentelės.
m
P.S. Šubiko eksperimente studentai žinojo, kad aukcionas yra spąstai. Bet vis tiek žaidė.
-
M. Shubik, „The Dollar Auction Game: A Paradox in Noncooperative Behavior and Escalation", Journal of Conflict Resolution 15(1), 1971 — aukcionas, kuriame antrą vietą užėmęs irgi sumoka savo statymą. ↩
-
K. Gross, C. T. Bergstrom, „Contest models highlight inherent inefficiencies of scientific funding competitions", PLOS Biology 17(1), 2019 — esant žemam laimėjimo dažniui, vien paraiškų rengimui prarasta vertė gali prilygti programos finansavimui ar jį viršyti. Bendresnė rent-seeking sąvoka: G. Tullock, „The Welfare Costs of Tariffs, Monopolies, and Theft", Western Economic Journal 5(3), 1967; R. Posner, „The Social Costs of Monopoly and Regulation", Journal of Political Economy 83(4), 1975. Iliustracija „Charlotte / HUD": M. Munger, EconTalk, 2006. ↩