Penktadienio popietė, trečia valanda. Kalendoriuje atsirado nauja eilutė: „Quick sync :)“ — pirmadienį, dešimtą ryto. Pakvietė žmogus, su kuriuo paprastai bendrauti netenka. Arba Kadrų Skyriaus atstovas. Arba tavo vadovo vadovas. Tema nenurodyta, konteksto nėra — tik šypsenėlė subject'e.

Nuo tos akimirkos tu nustoji dirbti. Vis dar sėdi prie stalo, vis dar kažką rašai, bet tavo galva jau kitur. Akys skaito tą vieną eilutę kaip detektyvinį romaną, visas gyvenimas prabėga prieš akis.

47 minutės

Tiek laiko praeina nuo pranešimo kalendoriuje iki pirmojo bandymo atstatyti pusiausvyrą. Per tą laiką spėji: patikrinti, ar kolegos gavo tokį pat kvietimą (negavo). Peržiūrėti savo paskutinio mėnesio darbą ieškant už kažko užsikabinti. Prisiminti, ar kažką pasakei posėdyje, ko nereikėjo sakyti. Pažiūrėti LinkedIn, ar kas nors iš kompanijos neseniai atnaujino profilį. Parašyti kolegai „ei, ar girdėjai ką nors?“

Kiekvienas domuo – įrodymas. Bet kadangi nežinai, kam renki įrodymus — teismui ar šventei — jie visi vienu metu tinka abiem versijoms. Tu gyveni Šriodingerio sukurtoje darbo vietoje: esi ir atleistas, ir paaukštintas, kol kas nors atidaro tą pirmadienio kambarį.

Savaitgalis praeina po tuo debesiu. Nevalgai, o kartais praleidi ir penktadienio barą. Sekmadienio vakarą esi pavargęs labiau nei po darbo savaitės.

Neapibrėžtumas yra brangiau už blogą žinią

Jei tave atleistų penktadienį — tu būtum supykęs, nusiminęs, gal palengvėtų. Bet turėtum vieną dalyką — aiškumą. Žinotum, kas vyksta, ir galėtum reaguoti.

„Quick sync :)" atima tą galimybę. Tu negali reaguoti į tai, ko nežinai. Negali pasiruošti nei gintis, nei priimti. Gali tik laukti, ir laukimas yra žudantis.

Kūnas tai žino geriau nei protas. Kai žinai, kad bus blogai — jis mobilizuojasi ir reaguoja. Kai nežinai — kūnas įtraukia orą, kurio negali nei iškvėpti, nei pamiršti, ir tas sulaikytas kvėpavimas nualina greičiau nei bet kuri konkreti reakcija.¹

Kodėl niekas to nedaro tyčia

HR, kuris tau atsiuntė „quick sync :)" be konteksto, dažniausiai nuoširdžiai tiki, kad elgiasi teisingai. Jis mokėsi: kuo mažiau informacijos prieš susitikimą — tuo saugiau. Teisininkų patarimas: neparašyk nieko, ką galima interpretuoti. Vadovų patarimas: nekurk panikos iš anksto. Ir šiaip — kam rašyti detales, jei per susitikimą viską pasakysi?

Kalendoriaus kvietimas neturi papildomos informacijos. Tavo inbox'e „aptarsim projektą“ ir „atleidimas" atrodo vienodai: „Quick sync“. Vienoda forma, nulis turinio, šypsenėlė, kuri nieko nereiškia.

Žmogus, kuris tau sukuria savaitgalio košmarą, daro tai ne iš piktybės, o dėl procedūros. Jis tiki, kad miglotumas yra profesionalumas. Ir niekas jo niekada neišmokė, kad tušti kalendoriaus kvietimai pasiima dalį gyvybės iš žmogaus.

Durys, kurios dar neatidarytos

Pirmadienio susitikimas buvo apie projektą. Viskas gerai, kvėpuoji, grįžti prie darbo. Kitą kartą, kai kalendoriuje atsiranda bet koks neaiškus kvietimas — net nuo žmogaus, kuriuo visiškai pasitiki — širdis vėl paspartėja. Kūną vėl išpila prakaitas, o pilvas susitraukia.

Siaubo filmuose baisiausia ne pabaisa dar ne atidarytos durys. Ir kai jas atidaro, o už jų nieko nėra, nenustoji bijoti durų, bet pradedi bijoti visų durų.

Organizacija, kurioje „quick sync“ gali reikšti bet ką, nuo atostogų grafiko iki atsisveikinimo, yra organizacija, kurioje kiekvienas kalendoriaus kvietimas yra potencialus jumpscare. Tai sistemos dizaino defektas, kurį žmonės jaučia, bet procesų savininkai nemato.

Ir aš pats taip dariau. Irgi buvau išmokytas, kad „kuo mažiau parašai — tuo saugiau.“ Kai pagalvoju apie tuos kartus — nė karto miglotumas nieko neapsaugojo. Kiekvieną kartą jis tik padidino siaubą žmogui kitapus ekrano.

P.S. Šypsenėlė kalendoriaus kvietime yra darbo santykių uncanny valley — per švelni rimtam dalykui, per formali draugiškam. Tiksliai tokia, kur žmogaus instinktas sako: bėk.

m