Kažkoks burbulas su išlydžiais

1945–1960 metais RAND padarė tai, kas teoriškai neįmanoma – sukūrė sistemą, kuri spjovė į visas taisykles ir vis tiek veikė. Kol kitos organizacijos bandė sukurti tvarką, RAND suprato paprastą tiesą: genijų protas dirba chaose. Ir tas chaosas davė vaisius – internetą, dirbtinį intelektą, žaidimų teoriją. Visa tai gimė ne pagal planą, o todėl, kad kažkas leido protingiems žmonėms daryti nesąmones.

Keturi principai, kuriais išsiskyrė RAND

1. Talentų medžioklė be taisyklių: RAND su kadrų skyriumi žaidimų nežaidė (kaip kad Tesla neturi rinkodaros). Jie žinojo, kad genijai yra kaip katės –neprognozuojami ir nesutramdomi. Von Neumannas, matematikos legenda, gavo kontraktą galvoti apie karo teoriją kasdienio skutimosi metu, už tai gaudamas 200 USD.

2. Smegenų maišymas: RAND sugrūdo į vieną pastatą žmones, kurie paprastai vienas kito nekentė – matematikus su filosofais, fizikus su ekonomistais (dabar vadiname cross–functional teams). Kai susiduria skirtingi pasauliai – kažkas sprogsta, arba gimsta naujos idėjos. Jei turi neribotą žarną pinigų ir pagrindinis užsakovas yra JAV karo pramonė – abu variantai.

3. Nesėkmė kaip strategija: pirmasis jų didelis projektas buvo toks nesėkmingas, kad tapo legendinis. 400,000 variantų bombonešių strategijos, ir visi – pro šalį. Bet būtent tas žlugimas parodė, kad sudėtingos sistemos yra kaip adminai techniniam skyriuje – visi įsitikinę, kad supranta, kaip viskas veikia, bet niekas nežino, kodėl niekas neveikia.

4. Pinigai be streso: kai nereikia galvoti apie sąskaitas, protas pradeda galvoti apie keistus dalykus, pvz, internetą arba dirbtinį intelektą. RAND mokslininkai galėjo sau leisti būti beprotiškai ambicingi, nes kažkas kitas mokėjo už jų beprotybę.

Na, o projektų reikalavimai, irgi buvo iš lempos: pirmai užduočiai – sukurti „aplink pasaulį skriejantį erdvėlaivį“ – atlikti buvo numatyta trys savaitės savaitės. Kam tiek daug laiko? Tokiems genijams užtektų ir savaitės. Nežinau, ką jie darė tas likusias dvi.

Kodėl sistema nulūžo?

RAND istorija – kaip geras detektyvas. Pradžioj viskas atrodo tobula, bet paskui pradeda lįsti lavonai iš spintų:

1. Laisvės paradoksas: duok žmogui absoliučią laisvę ir jis sukurs savo kalėjimą. RAND mokslininkai taip įsijautė į savo teorijas, kad prarado ryšį su realybe (jei tas ryšis išvis egzistavo). Tai buvo kaip narkotikų laboratorija – visi užsidarę savo pasauliuose, visi genialūs, bet niekas nebežino, kam to reikia.

2. Sėkmės prakeikimas: sėkmė atneša pinigus. Pinigai atneša biurokratus. Biurokratai atneša taisykles. Ir staiga organizacija, kuri gimė kaip vidurinis pirštas sistemai, tampa dar viena sistema. Klasika.

3. Dramblio kaulo bokšto sindromas: kai per ilgai sėdi aukštai ir toli nuo realybės, pradedi galvoti, kad esi pagrindinis dievas. RAND bandė taikyti savo teorijas realiame pasaulyje – pavyzdžiui, reformuoti Niujorko policiją. Pasibaigė taip, kaip baigiasi, kai profesoriai bando paaiškinti gatvės veteranams, kaip tvarkyti reikalus. Greitai, skausmingai ir gėdingai.

Ką visa tai reiškia?

RAND eksperimentas parodė paprastą tiesą: nori inovacijų – turėsi toleruoti chaosą. Bet chaosas, kaip ir geras viskis, turi būti dozuojamas:

• Per daug kontrolės - ir tavo organizacija taps kaip sovietų fabrikas: daug triukšmo, nulis rezultato
• Per daug laisvės - ir tavo genijai pradės statyti Babelio bokštą iš kavos puodelių
• Kažkur per vidurį yra tas saldus taškas, kur beprotybė virsta genialumu

Tobulos organizacijos nėra. Yra tik bandymai priartėti prie idealo, kol asfaltas nepasikelia ir netrenkia į veidą. RAND bent jau bandė ir tas bandymas pakeitė pasaulį.

Jei patiko šis postas, tuomet, internete pamatę minint žodžius RAND Corporation - nepatingėkit paskaityti, manau, kad laukia smegenkrušys (žmonos mėgstamas žodis apie nemėgstamus filmus). Ir varom skaityti Asteriskmag.